„Waymo" sukūrė naują būdą palyginti robotaksi ir žmones — skaičiai keičia pokalbį

Kaip išmatuoti, ar autonominis automobilis vairuoja saugiau nei žmogus? Kelerius metus atsakymas skambėjo maždaug taip: „priklauso nuo to, kaip matuoji". Dabar „Waymo" sako turinti atsakymą — ir jis kitoks nei buvo anksčiau.

Birželio 10 dieną „Alphabet" priklausanti robotaksi kompanija kartu su Delfto technikos universitetu paskelbė tyrimą prestižiniame „Nature Communications" žurnale. Jame pristatomas naujas kompiuterinis modelis, vadinamas „Reference Driver" (lietuviškai būtų galima versti kaip „etaloninis vairuotojas"), kuris tiksliau imituoja žmogaus vairavimo elgesį avarinėse situacijose.

Kas pasikeitė po Santa Monikos incidento

Skirtumas nuo ankstesnių modelių yra esminis. Anksčiau tiek „Waymo", tiek visa automobilių pramonė naudojo modelius, kurie fokusavosi tik į paskutinės sekundės reakcijas — ką žmogus daro, kai avarija jau neišvengiama. Naujasis modelis veikia kitaip: jis remiasi teorija, vadinama aktyviąja inferencija. Pagal ją, vairuotojas nuolat kuria galimus ateities scenarijus ir renkasi saugiausią, labiausiai nuspėjamą.

„Šis modelis imituoja vidinę 'nuostabą', kurią vairuotojas jaučia konflikto metu", — aiškina Delfto universiteto docentas Arkady Zgonnikov. Būtent ši savybė leidžia daug tiksliau įvertinti, kaip dėmesingas žmogus elgtųsi toje pačioje situacijoje.

Naujas modelis pasirodė itin svarbiu metu. Šių metų sausį Santa Monikoje, Kalifornijoje, „Waymo" robotaksi partrenkė vaiką netoli mokyklos. Kompanija tuomet rėmėsi senesniu kompiuteriniu modeliu, teigdama, kad dėmesingas žmogus vairuotojas būtų važiavęs apie 14 mylių per valandą smūgio metu. Robotaksi tuo tarpu prieš susidūrimą sulėtino nuo 17 iki 6 mylių per valandą. Įvykį vis dar tiria Nacionalinė kelių eismo saugumo administracija (NHTSA) ir Nacionalinė transporto saugumo valdyba (NTSB).

Kodėl geras modelis nėra tik akademinis klausimas

Būtent tokie atvejai parodo, kodėl tikslus modelis yra ne tik akademinis klausimas. Kiekvieną kartą, kai autonominis automobilis patenka į avariją, reguliatoriai ir visuomenė klausia to paties: ar žmogus būtų pasielgęs geriau? Atsakymas priklauso nuo to, kokį žmogaus modelį naudoji.

„Waymo" teigia, kad „Reference Driver" gali būti pritaikytas ne tik avarijų analizei. Modelį galima adaptuoti įvairiems eismo dalyvių elgesio scenarijams ir naudoti tūkstančiams situacijų testuoti. Tai reiškia, kad vietoj kelių dešimčių kruopščiai atrinktų scenarijų, inžinieriai gali automatiškai patikrinti, kaip autonominė sistema reaguoja į daugybę kasdienių ir ekstremalių situacijų.

Nors „Reference Driver" techniškai įspūdingas, jo praktinė reikšmė slypi ne laboratorijoje, o teismo salėje. Jungtinėse Valstijose jau ne vienas ieškinys susijęs su autonominėmis transporto priemonėmis, ir kiekvienoje byloje kyla tas pats klausimas: pagal kokį standartą vertinti roboto veiksmus? Kol nėra vieningo teisinio atsakymo, techninis modelis tampa de facto standartu.

Kaip tai atrodo iš žmogaus perspektyvos

Įdomu tai, kad „Waymo" nesistengia įrodyti, jog jos automobiliai yra tobuli. Kompanijos tikslas kuklesnis — parodyti, kad jie yra bent jau ne blogesni nei vidutinis dėmesingas vairuotojas. Tai nėra aukštai iškelta kartelė, ypač turint omenyje, kad JAV kasmet kelių eismo įvykiuose žūsta apie 40 tūkstančių žmonių.

Visgi kritikai jau seniai pažymi, kad bet koks kompiuterinis modelis neišvengiamai supaprastina tikrovę. Žmogaus vairavimas priklauso ne tik nuo reakcijos laiko, bet ir nuo nuovargio, emocijų, išsiblaškymo — veiksnių, kurių joks modelis pilnai neatkartoja. Be to, modeliuoti dėmesingą vairuotoją lengviau nei pavargusį po naktinės pamainos ar išsiblaškiusį dėl vaikų ginčo galinėje sėdynėje.

Prisiminkime, kad ši diskusija vyksta ne vakuume. „Waymo" nėra vienintelė kompanija, bandanti atsakyti į saugumo klausimą. „Cruise", „Zoox" ir kiti autonominio vairavimo žaidėjai taip pat investuoja į saugumo vertinimo metodikas. Tačiau „Waymo" ėjimas publikuoti savo modelį recenzuojamame moksliniame žurnale siunčia signalą: kompanija nori, kad jos metodika būtų vertinama ne rinkodaros, o mokslo standartais.

Skaičiai, kurie keičia pokalbį

Statistiškai autonominiai automobiliai jau dabar atrodo gerai — bent jau popieriuje. „Waymo" per daugiau nei 40 milijonų mylių viešuose keliuose užfiksavo žymiai mažiau incidentų nei vidutinis JAV vairuotojas. Tačiau kritikai greitai atkerta: šie skaičiai lygina skirtingus dalykus. Robotaksi daugiausiai važinėja gerai prižiūrimuose miestų rajonuose su palankiomis oro sąlygomis, o žmonės vairuoja visur — nuo apledėjusių užmiesčio kelių iki piko spūsčių.

Būtent čia „Reference Driver" gali tapti tiltu tarp dviejų pasaulių. Jei modelis pakankamai tiksliai atkartoja žmogaus elgesį identiškomis sąlygomis, palyginimas tampa sąžiningesnis. Tai reiškia, kad galima atsakyti ne tik į klausimą „ar robotaksi saugesnis apskritai", bet ir „ar robotaksi saugesnis šioje konkrečioje sankryžoje, šiuo paros metu, esant tokiam orui".

Kas toliau

Kol NHTSA ir NTSB tęsia tyrimus, o „Waymo" plečiasi į naujus miestus, vienas dalykas aiškus. Klausimas „ar robotaksi saugesnis?" greitai pasikeis į „kiek tiksliai saugesnis?" Dar svarbiau — kas nustato tą „kiek": inžinieriai, reguliatoriai, ar visuomenė?

„Waymo" lažinasi, kad geresnis modelis reiškia geresnius atsakymus. Bet galbūt tikrasis klausimas yra ne tai, ar modelis geras, o tai, ar mes juo tikime.