Holivudas stojo prieš Silicio slėnį: Zuckerbergas, Muskas ir Altmanas — dabar jau piktadariai

Kadaise Zuckerbergas kine buvo genijus, kurio pasaulis šiek tiek nesuprato. 2010-ųjų „Socialinis tinklas" (The Social Network) piešė jauną, sudėtingą, bet neblogą vaikiną, kurį vaidino Jesse Eisenbergas. Po šešiolikos metų tonas pasikeitė kardinaliai — dabar Holivudas jį rodo kaip piktadarį, o kartu su juo į atskaitomybės lentą pateko ir Elonas Muskas bei Samas Altmanas.

2026-ieji pasiūlė neįprastai tankų tokių filmų derlių. Aarono Sorkino „Socialinis atsiskaitymas" (The Social Reckoning) Zuckerbergą vaizduoja kaip robotišką piktadarį, kurio ambicijos destabilizuoja visuomenę; filmas kino teatruose plačiai pasirodė 2026 m. spalio 9 d. Nathanas Fielderis ir Lance'as Oppenheimas dokumentikoje „Tu viską matai" (You Can See Everything) ryžtingai piešia „Theranos" įkūrėją Elizabeth Holmes, besiruošiančią kalėjimo bausmei. Alexo Gibney dokumentika apie Eloną Muską fiksuoja, kaip visuomenės požiūris į jį iš džiūgavimo virto abejone. O Luca Guadagnino tamsioji komedija „Dirbtinumas" (Artificial) Samą Altmaną paverčia manipuliuojančiu sociopatu.

Kai kurie iš šių filmų — vaidybinės dramos, bet visi jie remiasi gausybe kritinės žurnalistikos, kuri per pastaruosius metus atskleidė nešvarias jų herojų puses. Skirtumas nuo „Socialinio tinklo" laikų milžiniškas. Fincherio filme Zuckerbergas buvo nepelnytai nesuprastas savamokslis genijus. „Socialiniame atsiskaityme" jis — vyras, kurio apsėdimas augimu kelia grėsmę demokratijai.

Filmo ašis — pranešėjos Frances Haugen ir „The Wall Street Journal" žurnalisto Jeffo Horwitzo istorija. Būtent jų 2021-ųjų tyrimas, paremtas vidiniais „Facebook" dokumentais, parodė, kaip algoritmas kurstė neapykantą ir dezinformaciją vien tam, kad augtų įsitraukimas. Filmas tiesiogiai sieja „Instagram" neigiamą poveikį paauglių psichinei sveikatai ir „Facebook" algoritmo ryšį su klaidingos informacijos plitimu su šiandieninėmis baimėmis dėl „Meta" įtakos žmonių gyvenimui.

Gibney dokumentika apie Muską kelia kitą klausimą — kodėl visuomenė apskritai leido jam sukaupti tiek galios vyriausybėse visame pasaulyje. O „Dirbtinumas", nors ir tamsi komedija, Altmaną tiria ne kaip vizionierių, o kaip žmogų, kurio charizma slepia šaltą apskaičiavimą.

Aiškėja, kad didžiosios studijos pagaliau pripažino tai, ką žiūrovai jaučia seniai — pasitikėjimas technologijų gigantais blėsta ir niekur nedingsta. Klausimas tik, ar šie filmai ką nors pakeis, ar liks tik veidrodžiu, kuriame Silicio slėnis nenori matyti savo atspindžio.