Įsivaizduokite: esate vietovėje, kur nėra jokio ryšio. Nei 4G, nei „Starlink". Prieš jus — misija, kuriai reikia per kelias minutes apdoroti dronų atsiųstus duomenis, įvertinti grėsmes ir priimti sprendimą. Jūsų vienintelis įrankis yra nešiojamas įrenginys, kuris turi veikti autonomiškai. Ir jis turi būti toks pat galingas kaip debesų serveris.
Tampa, Floridoje, vykusioje specialiųjų operacijų konferencijoje „SOF Week 2026" šis scenarijus nebuvo teorinis pratimas. JAV Specialiųjų operacijų vadovybė (SOCOM) aiškiai pasakė, ko jai reikia iš dirbtinio intelekto: mažesnių, paprastesnių, išmanesnių sprendimų, kurie veiktų ten, kur tinklas nesiekia.
Šiandien specialiosios pajėgos jau intensyviai naudoja generatyvinį DI išteklių paskirstymui ir pajėgų dislokavimui, sako Robas McClintockas, SOCOM skaitmeninių programų biuro žvalgybos programų vadovas. Tačiau visa tai veikia debesyje, prijungta prie milžiniškų duomenų centrų. Dabar reikia perkelti tą galią į taktinį kraštą — arčiau vietos, kur renkami duomenys.
// reklamaČia gali būti jūsų reklamaSusisiekite →„Rūko kompiuterija" vietoj debesies
Tam SOCOM žvalgosi po koncepciją, vadinamą „rūko kompiuterija" (angl. fog computing). Tai tarpinis sluoksnis tarp debesies ir vietinio įrenginio — apdorojimas vyksta arti duomenų šaltinio, o ne už tūkstančių kilometrų duomenų centre. Fizinis artumas prie taktinio krašto leidžia greičiau naudoti misijai kritinius duomenis ir greičiau priimti sprendimus.
Lygiagrečiai SOCOM ieško mažesnių didelių kalbos modelių versijų — tokių, kurios reikalauja mažiau skaičiavimo galios, bet vis dar geba suprasti žmogaus ketinimus iš minimalių instrukcijų. Logiškas žingsnis šioje kryptyje yra valdymas balsu.
„Kalbant apie kognityvinės naštos operatoriams mažinimą, balso komandos yra logiškas žingsnis", — sako pulkininkas Robertas Oliveris, SOCOM „SOF Warrior" programos vykdomasis direktorius.
Įsivaizduokite operatorių, kuris vietoj sudėtingos planšetės sąsajos tiesiog sako: „Parodyk dronų vaizdą iš šiaurinio perimetro" arba „Pasiūlyk alternatyvų maršrutą, aplenkiant žinomus taškus". Sistema atsako veiksmu, o ne papildomais klausimais.
Didieji technologijų gigantai čia nepadės
Paradoksalu, bet SOCOM nemato sprendimo „Google", „Microsoft" ar „OpenAI" laboratorijose. Didžiausios vartotojų rinkai skirtos DI bendrovės nekuria produktų nišiniams taktiniams poreikiams. Sprendimas, pasak SOCOM įsigijimų vadovės Melissos Johnson, greičiausiai ateis iš mažesnių startuolių.
„Įsigijimų požiūriu mes neapsiribojame didžiosiomis kompanijomis su jų pačių mąstysena, nes DI yra labai dinamiška sritis. Kartais mažesnės organizacijos, mažesni verslai atneša tuos sprendimų rinkinius", — teigia Johnson.
Pulkininkas leitenantas Aaronas Davidsonas, atsakingas už bepiločių sistemų autonomiškumo ir sąveikumo portfelį, pateikia konkrečius pavyzdžius: gebėjimą priversti skirtingų tipų dronus veikti kartu arba planuoti misijas vos keliais ištartais ar net gestais perduotais komandų žodžiais.
McClintockas priduria, kad SOCOM taip pat domisi DI agentais — sistemomis, kurios gali planuoti, peržiūrėti ir vykdyti strategijas savarankiškai, be nuolatinio žmogaus įsikišimo.
Karas kaip katalizatorius
Šios paieškos nevyksta vakuume. Kol SOCOM diskutuoja apie balsu valdomus dronus ir autonominius agentus, Ukrainoje jau veikia ant žemės — tiesiogine prasme. Tą pačią savaitę, kai Tampa diskutavo apie ateitį, „Defense One" pranešė apie ukrainiečių antžeminį robotą, kuris šešias savaites sėkmingai gynė poziciją nuo rusų atakų. Ne žmogus tranšėjoje. Mašina.
Ukrainos patirtis tapo gyvąja laboratorija, kur teoriniai SOCOM poreikiai virsta praktika: dronų spiečiai, autonominiai logistikos robotai, DI paremta žvalgyba. Kiekvienas mėnuo atneša naują pamoką, kurią Pentagonas įsisavina.
Tačiau yra vienas esminis skirtumas tarp to, ko nori SOCOM, ir to, kas veikia Ukrainoje. Ukrainiečių sprendimai dažnai yra pigūs, greitai surinkti ir pritaikyti konkrečiai situacijai — jie nepretenduoja į ilgaamžiškumą. SOCOM, priešingai, reikia sistemų, kurios veiktų metų metus, skirtinguose žemynuose, skirtingomis sąlygomis. Tam reikia visai kitokio inžinerinio požiūrio.
Nuo mūšio lauko iki civilinio sektoriaus
SOCOM nėra vienintelė organizacija, ieškanti DI sprendimų be interneto. Tos pačios problemos aktualios bet kokiai operacijai atokioje vietovėje — nuo humanitarinių misijų iki naftos platformų priežiūros. Kariniai sprendimai turi tendenciją po kelerių metų nutekėti į civilinį sektorių: GPS, internetas, naktinio matymo technologijos — visi pradėjo kaip kariniai projektai.
Gydytojai atokiuose kaimuose, kalnakasiai po žeme, jūreiviai atviroje jūroje — visi susiduria su ta pačia problema: duomenų yra, bet nėra kanalo jiems perduoti į centrinį serverį. Vietinis DI apdorojimas, šiandien kuriamas specialiosioms operacijoms, rytoj gali diagnozuoti ligas be interneto Afrikos savanoje.
Kol kas šie scenarijai skamba kaip futuristinė vizija. Tačiau tempas, kuriuo DI technologijos mažėja ir pinga, yra stulbinantis. Modeliai, prieš dvejus metus reikalavę serverių fermų, šiandien veikia nešiojamajame kompiuteryje. SOCOM nori, kad jie veiktų kuprinėje. Ir tai nėra neįmanoma — tai tik klausimas, kada.
Tačiau čia slypi ir rizika. Kuo autonomiškesnės tampa sistemos, tuo aštresnis tampa atsakomybės klausimas. Jei DI agentas priima sprendimą, lėmusį civilių aukų, kas už tai atsakingas? Operatorius, davęs pirminę komandą? Programuotojas, sukūręs algoritmą? O gal niekas? SOCOM viešai šių klausimų kol kas nekelia. Tačiau jie neišvengiamai iškils, kai pirmieji balso komandomis valdomi autonominiai sprendimai pasieks lauką. Ir tai įvyks greičiau, nei dauguma galvoja.
Dažnai užduodami klausimai
- Kas yra „rūko kompiuterija" ir kuo ji skiriasi nuo debesų kompiuterijos?
- Debesų kompiuterijoje duomenys apdorojami centriniuose duomenų centruose. Rūko kompiuterijoje apdorojimas vyksta arčiau duomenų šaltinio — vietiniuose serveriuose ar įrenginiuose. Tai leidžia greičiau reaguoti ir veikti be interneto ryšio.
- Ar specialiosios pajėgos jau naudoja DI kovinėse situacijose?
- Generatyvinis DI jau intensyviai naudojamas planavimui ir išteklių paskirstymui. Tiesioginis taktinis panaudojimas — pavyzdžiui, sprendimų priėmimas mūšio lauke — vis dar vystymo stadijoje.
