8000 kilometrų tiekimo linija: kodėl JAV generolai naktimis nemiega dėl Ramiojo vandenyno

Generolas majoras Gavinas Gardneris turi tokį pasakymą: „Geriau eičiau pas dantistą šaknies kanalo gydytis, nei bandyčiau kažką importuoti į Australiją." Tai ne pokštas — tai JAV armijos 8-osios teatro aprūpinimo vadovybės vado patirtis, sukaupta per ilgus metus bandant perkelti karinę techniką per Ramųjį vandenyną.

Atstumai Ramiojo vandenyno teatre yra tokie milžiniški, kad nustoji juos suvokti kaip žemėlapio linijas. Havajai yra už 4 800 kilometrų nuo vakarinės JAV pakrantės. Guamas — dar 8 000 kilometrų nuo Havajų. O pirmoji salų grandinė, kurios dalis yra Japonija, Taivanas ir Filipinai — dar 2 400 kilometrų nuo Guamo. Ir visa tai — vanduo. Milžiniškas, tuščias vanduo su labai mažai logistikos taškų ant sausumos, kur galėtum sustoti.

Kovok šiąnakt — bet iš kur atplauks šaudmenys?

„Būti pasiruošus kovoti šiąnakt" yra standartinė JAV kariuomenės frazė, kurią girdėjome dešimtmečius. Bet Ramiajame vandenyne ji įgauna kitą prasmę. Kaip sakė admirolas Samuelis Paparo, JAV Indijos ir Ramiojo vandenyno vadovybės vadas: „Niekas taip gerai nesupranta aprūpinimo masto, kaip mūsų armija." Ir jis priduria tai, kas skamba beveik kaip matematikos uždavinys: reikia turėti „tinkamus dalykus tinkamoje vietoje tinkamu laiku."

Naujosios Zelandijos brigados generolas Jimas Blissas, atsakingas už logistiką ir inžineriją INDOPACOM štabe, sako dar tiesiau: jei pajėgos ir atsargos nėra priekyje, kai prasideda kovos veiksmai, jas ten nuvaryti laiku bus beveik neįmanoma.

Būtent todėl JAV armija pastaraisiais metais tyliai, bet metodiškai kaupia techniką visame regione. Australijoje šis išankstinis pozicionavimas vyksta „reikšmingu mastu", Gardnerio žodžiais. Bet sandėliavimas — tai tik pusė problemos.

Remontuoti priekyje, o ne tempti atgal

Štai konkretus pavyzdys: du metus iš eilės per kasmetines „Talisman Sabre" pratybas armijos vandens transporto priemonė sugesdavo taip, kad ją reikėdavo vilkti atgal į JAV vakarinę pakrantę. Tai — 30 dienų kelionė jūra. Trisdešimt dienų, per kurias laivas yra neveikiantis. Per karą tokia prabanga neegzistuoja.

Dabar situacija pasikeitusi. Dėl išplėstų kontraktų Gardneris sako galįs suremontuoti tą patį laivą Pietų Korėjoje, Japonijoje, Filipinuose, Australijoje arba Singapūre. Skamba kaip smulkmena — bet kai kalbi apie karo laivą, kurio nebuvimas reiškia logistinę skylę tiekimo grandinėje, tai yra strateginis pokytis.

Generolas Xavieras Brunsonas, JAV pajėgų Korėjoje vadas, suformulavo problemą kareiviškai tiesiai: „Tvirta vidaus bazė yra tuščias kevalas, jei negalime projektuoti galios per atstumo tironiją. Mes negalime laimėti, jei mūsų tiekimo linijos yra 8 000 kilometrų ilgio."

Kas slypi už skaičių

Kai klausaisi šių generolų, pradedi suprasti, kad karas Ramiajame vandenyne — jei jis kiltų — būtų visai kitoks nei bet kas, ką Vakarų kariuomenės matė pastaraisiais dešimtmečiais. Tai nebūtų Artimųjų Rytų tipo operacijos, kur bazė yra už kelių šimtų kilometrų, o logistikos kolonos važiuoja asfaltuotu greitkeliu. Čia kalbame apie salų grandines, kur kiekvienas tiekimo laivas gali būti paskandintas, o kiekvienas oro uostas — apšaudytas raketomis.

JAV karinė doktrina dabar akcentuoja tai, ką vadina „jungtinėmis vidaus linijomis" — gebėjimą perkelti pajėgas ir atsargas tarp sąjungininkų teritorijų taip, kad priešas negalėtų lengvai perimti ar sutrikdyti šių kelių. Tai reiškia ne tik daugiau sandėlių, bet ir visiškai kitokią mąstymo architektūrą: kiekvienas objektas turi būti remontuojamas vietoje, kiekviena atsarga turi būti paskirstyta taip, kad vienas smūgis neparalyžiuotų visko.

Ar ši sistema veiktų realiame konflikte? Kol kas to nežino niekas, išskyrus galbūt kelis žmones, kurie modeliuoja šiuos scenarijus uždaruose kompiuteriuose. Bet ruošimosi mastas yra rimtas. Kai armijos generolai pradeda kalbėti apie dantų kanalų gydymą kaip apie malonesnę alternatyvą nei logistikos koordinavimas — žinai, kad problema yra tikra.

Ką tai reiškia toliau nuo Ramiojo vandenyno

Lietuvos skaitytojui šios diskusijos gali atrodyti tolimos, bet yra priežastis į jas įsiklausyti. Baltijos regiono saugumas yra tiesiogiai susietas su JAV gebėjimu veikti keliuose teatruose vienu metu. Jei Ramusis vandenynas užsidegtų, JAV pajėgumai greitai reaguoti Europoje neišvengiamai sumažėtų — būtent todėl Europos sąjungininkai, tarp jų ir Lietuva, pastaraisiais metais taip sparčiai didina gynybos biudžetus.

Ekspertai atkreipia dėmesį, kad būtent logistikos pažeidžiamumas Ramiajame vandenyne verčia JAV strategiškai perskirstyti pajėgas taip, kad Europa galėtų pačios jėgomis atgrasyti Rusiją. Nuo 2022-ųjų Vokietijoje dislokuota papildoma brigada, o rotacinės pajėgos Lietuvoje tapo nuolatiniu reiškiniu — bet visa tai veikia tik tol, kol JAV nereikia perkelti šių dalinių į kitą pusę pasaulio.

Kitaip tariant: Ramiojo vandenyno logistikos galvosūkis yra ir mūsų reikalas. Kuo sunkiau JAV išlaikyti dvi fronto linijas vienu metu, tuo labiau Europa turi investuoti į savo pačios atgrasymą. Ir atvirkščiai — kuo tvirtesnė JAV logistikos grandinė Ramiajame vandenyne, tuo mažesnė tikimybė, kad Maskva bandys tikrinti NATO rytinio sparno tvirtumą.