22 žmonių startuolis iš Seulo ką tik įrodė — raketa gali pakilti ir už 44 mln.

Kai SpaceX ruošiasi didžiausiam IPO istorijoje, mažas 22 žmonių startuolis iš Seulo ką tik įrodė, kad raketa gali pakilti ir be milžiniško biudžeto. Ir kas svarbiausia — jis tai padarė savo kieme.

Unastella — Pietų Korėjos raketų paleidimo įmonė, egzistuojanti vos ketverius metus, ką tik uždarė 24 milijonų dolerių B serijos investicijų ratą. Bendrai startuolis jau pritraukė 44 milijonus dolerių, o jo pirmoji raketa „Una Express-I" pakilo iš Korėjos žemės dar 2025 metų gegužę. Palyginimui — dauguma panašaus amžiaus raketų kompanijų tuo metu dar tik modeliuoja variklių degimo kameras kompiuteriuose.

Ne raketų mokslas — o greitas kelias į rinką

Unastella įkūrėjas ir vadovas Jae Parkas nėra svajotojas, bandantis išrasti ateities variklį. Jo karjera prasidėjo Korėjos aviacijos ir kosmoso tyrimų institute (KARI), kur jis dirbo prie „Nuri" — pirmosios šalies orbitinės raketos — degimo sistemų. Vėliau jis persikėlė į Vokietijos aviacijos ir kosmoso centrą Berlyne, kur prisidėjo prie europietiškų raketų variklių kūrimo, o grįžęs į Korėją nusprendė kurti savo.

Parko sprendimas paprastas: naudoti tai, kas jau veikia. Unastella raketos varomos žibalo ir skysto deguonies mišiniu — tokiu pačiu deriniu, kokį naudoja „SpaceX Falcon" serija. Vietoj tradicinio turbo siurblio jie pasirinko elektrinį variklio siurblį — pigesnį ir paprastesnį sprendimą, kurį jau išbandė „Rocket Lab".

Tiesa, šis pasirinkimas turi kainą. Elektriniai siurbliai yra sunkesni, tad raketa gali pakelti mažiau naudingojo krovinio. Bet Parkas atvirai sako, kad tai sąmoningas kompromisas. „Mes nesame tyrimų grupė, bandanti pastatyti įspūdingiausią raketą, — interviu „TechCrunch" sakė jis. — Esame komercinė paleidimo kompanija, norinti greitai patekti į rinką."

Visa gamyba po vienu stogu

Vienas dalykas, išskiriantis Unastella iš kitų pradedančiųjų, yra jų sprendimas viską daryti patiems. Projektavimas, gamyba, antžeminės operacijos, skrydžio duomenų analizė — visa tai vyksta įmonės viduje, be išorinių rangovų. Pernai įvykęs „Una Express-I" paleidimas buvo pirmasis realus bandymas patikrinti visą sistemą nuo pradžios iki galo.

Dabar visas dėmesys nukreiptas į antrąjį paleidimą. „Una Express-II" planuojamas dar šiais metais, ir pasiekti 100 kilometrų aukštį reikštų reikšmingą etapą — ne tik techninį, bet ir komercinį. Parkas tiki, kad sėkmingas skrydis atvers duris partnerystėms su Pietų Korėjos aviacijos ir gynybos milžinais.

Korėjos nacionalinė kosmoso agentūra jau išbandė savo komponentus Unastella raketose — tai ženklas, kad valstybinis sektorius rimtai žiūri į šį startuolį.

Azijos kosmoso lenktynės įsibėgėja

Unastella nėra vieniša. Australijoje, Indijoje, Japonijoje ir toje pačioje Korėjoje dešimtys startuolių bando įsitvirtinti rinkoje, kurią istoriškai kontroliavo JAV ir Kinija. Pagrindinis skirtumas: šios kompanijos nebekuria raketų vyriausybinėms ambicijoms tenkinti, o siekia komercinių paleidimo kontraktų mažiems palydovams.

O pastarųjų paklausa auga eksponentiškai. Kiekvienas telekomunikacijų, žemės stebėjimo ar daiktų interneto tinklas šiandien reikalauja savo palydovų flotilės — ir ne visi nori laukti eilėje pas „SpaceX".

Unastella kol kas negeneruoja pajamų, tačiau investuotojai, tarp kurių yra „Altos Ventures", „Korea Development Bank", „Strong Ventures" ir „Hana Ventures", stato būtent ant greito kelio į komercializaciją. Parkas žino, kad antrasis skrydis turi pavykti — ne tik dėl inžinerijos, bet ir dėl kontraktų, kurie laukia kitoje šimto kilometrų pusėje.