Šešerių metų Galaxy Note atgyja su Android 16

2026 m. rugpjūčio 20 d. mano šešerių metų „Galaxy Note 20 Ultra“ vis dar neatrodė kaip muziejaus eksponatas. Jis tiesiog ėmė ir pavargo taip, kad kiekvienas meniu atsidarymas priminė kantrybės pratimą. Ekranas vis dar buvo puikus, „S Pen“ vis dar turėjo prasmę, o pati idėja jį keisti vien dėl lėtesnio veikimo man atrodė per daug skubota.

Trumpas atstatymas su „Samsung Smart Switch“ padėjo išvalyti metų metus kauptą chaosą, bet esmės nepakeitė. Telefonas liko su „Android 13“ ir „One UI 5.1“, o pats jausmas buvo toks, lyg aparatas vis dar gyventų vakar dienoje. Kai „Samsung“ šiai serijai jau nebesiūlė naujo didžiojo atnaujinimo, sprendimas tapo paprastas: jei gamintojas sustojo, bandysiu pats.

Kodėl oficialaus kelio nebepakako

Ši vieta ir yra įdomiausia. „Note 20“ dar gavo saugumo pataisas, bent jau mano „Exynos“ versija jų sulaukdavo, tačiau saugumo pataisos nėra tas pats, kas naujos funkcijos, atnaujinta sąsaja ar šviežesnė „Android“ versija. Telefonas formaliai buvo gyvas, bet praktiškai jau stovėjo vietoje.

Tuo tarpu rinkoje atsirado neoficialus kelias. Senesnių „Galaxy Note“ modelių bendruomenė ilgą laiką gyveno iš custom ROM projektų, o „ExtremeROM“ šiai istorijai jau buvo pasiekęs savo pabaigą 2026 m. sausį. Į jo vietą atėjo „ArtisanROM“, paremtas „UN1CA“ projektu, kuris senesnę „Samsung“ programinę įrangą pritaiko palaikomiems įrenginiams. Būtent čia ir atsirado galimybė „Note 20 Ultra“ užkelti iki „Android 16“ ir „One UI 8“.

Ką realiai duoda toks šuolis

Po atnaujinimo telefonas nešoko į kitą dimensiją, bet pojūtis pasikeitė daugiau, nei tikėjausi. Meniu pradėjo judėti lengviau, programos atsivėrė greičiau, o pats įrenginys vėl ėmė atrodyti kaip flagmanas, o ne senas kompromisas. Tai svarbu, nes dauguma žmonių seną telefoną nurašo ne dėl vieno didelio gedimo, o dėl nuolatinio mažų dirgiklių kaupimosi: mažas strigimas čia, lėtai kraunamas appas ten, ir galiausiai jau atrodo, kad laikas pirkti naują.

Visgi šis kelias turi kainą. „Samsung“ JAV ir Kanados „Note 20“ modelius buvo užrakinusi taip, kad jų įkrovikliai niekada oficialiai neatsirakino. Tai reiškė mažesnę kūrėjų bendruomenę ir siauresnį pasirinkimą, o ne kiekvienas custom ROM veikia taip pat stabiliai ar taip pat patikimai kaip oficiali programinė įranga. Vadinasi, gauni naujesnį „Android“, bet kartu prisiimi ir daugiau atsakomybės.

Būtent todėl šioje istorijoje svarbiausia ne romantizuoti „prikelto“ telefono. Svarbiausia suprasti, kad kartais senas įrenginys nėra pasenęs technologiškai — jis tiesiog paliktas be oficialaus tolesnio gyvenimo. Ir jei vartotojas dar nori to gyvenimo, jam belieka arba susitaikyti su lėtesne kasdienybe, arba žengti į neoficialų pasaulį, kuriame daugiau laisvės, bet ir daugiau rizikos.

Mano atveju „Galaxy Note“ po šio eksperimento vėl įgavo antrą kvėpavimą. Bet tai nėra pamoka visiems apie tai, kaip „hackinti“ telefoną. Tai veikiau priminimas, kad geri aparatai kartais miršta ne nuo geležies, o nuo programinės politikos.