GIMP 3.0 po septynerių metų sutvarko Ctrl+V ir sluoksnius

2025 m. kovo 16 d. pasirodęs GIMP 3.0 yra viena tų versijų, kurioje svarbiausia ne tai, ką galima pamatyti iš karto, o tai, kas pagaliau nustojo erzinti. Ilgus metus šį redaktorių žmonės laikė nemokama alternatyva su kietais kampais. Dabar tie kampai bent iš dalies nugludinti.

Jei esi praleidęs bent kelias valandas su senesniu GIMP, turbūt žinai tą jausmą, kai paprastas veiksmas staiga tampa mažu testu kantrybei. Įklijuoji paveikslą, o programa sukuria keistą tarpinę būseną. Pritaikai filtrą, o paskui supranti, kad vienas žingsnis užrakino visą eilę kitų. Tokie dalykai neatrodo dramatiški tik iki tol, kol juos tenka kartoti kasdien.

Įklijavimas, kuris pagaliau elgiasi normaliai

Didžiausias pokytis daugeliui bus visiškai žemiškas. GIMP 3.0 nebekuria senosios floating selection painiavos, kuri ilgai glumino naujus vartotojus ir nervino patyrusius. Dabar Ctrl+V įprastai sukuria naują sluoksnį, taip, kaip elgiasi beveik visi kiti šiuolaikiniai vaizdų redaktoriai. Vienas mažas pakeitimas, bet jis sutaupo daug bereikalingo sustojimo ir aiškinimosi sau pačiam, kodėl programa staiga „užsikirto“.

Tai svarbu ne tik pradedantiesiems. Kai įrankis veikia nuspėjamai, mažiau laiko išleidžiama mechanikai ir daugiau lieka pačiam darbui. O būtent to iš GIMP daugelis ir tikėjosi, bet ilgai negaudavo.

Filtrai, kuriuos galima persigalvoti

Dar vienas esminis lūžis — nedestruktyvūs filtrai. Senesnėse versijose korekcijos dažnai būdavo įlydomos tiesiai į sluoksnį, todėl vėliau pakeisti vieną žingsnį reikšdavo grįžti atgal per visą grandinę. GIMP 3.0 daugumai GEGL pagrindo efektų leidžia elgtis kitaip: filtrai lieka redaguojami, juos galima išjungti, pertvarkyti, pakeisti ar net ištrinti, negriaunant viso darbo.

Toks darbo būdas labiau primena įrankį žmonėms, kurie nori eksperimentuoti, o ne tik išgelbėti pirmą juodraštį. Be to, šie efektai saugomi ir XCF faile, todėl projektą galima uždaryti ir vėliau grįžti prie tų pačių korekcijų be papildomo galvos skausmo.

Kita sena problema buvo sluoksnių valdymas. Anksčiau kelių sluoksnių pasirinkimas ir bendras jų judinimas buvo gerokai keistesnis nei turėtų būti. Dabar GIMP 3.0 palaiko įprastą kelių sluoksnių žymėjimą, sluoksnių grupes ir net paiešką dideliuose projektuose. Kai dokumente atsiranda daugiau chaoso, tokie įrankiai tampa ne patogumu, o išsigelbėjimu.

Tai jau nebe seno GIMP kompromisas

Prie viso to prisideda ir atnaujinta bazė: GTK2 liko istorijoje, o kartu su tuo geriau jaučiasi aukštos raiškos ekranai, Wayland aplinka ir tamsusis režimas. Tai nėra efektingas antraštės triukas, bet būtent tokie pokyčiai nusprendžia, ar programa šiuolaikiniame kompiuteryje atrodo sava, ar tik išgyvena.

Todėl GIMP 3.0 svarbus ne tik todėl, kad yra naujas. Jis svarbus todėl, kad pagaliau priartėja prie žmogaus įpročių, o ne verčia žmogų taikytis prie savo senų keistenybių.